Tinkamų žodžių nėra

Žodžių, kurie atitiktų prasmę, ieškojau daugiau nei trisdešimt penkerius metus.

Nusakyti tai žodžiais paprasta – ir niekaip nepavyksta. Kiti neras nei žodžių, nei palyginimų. Ne todėl, kad mažai skaitė. Todėl, kad patys to nepatyrė.

Kad ir kiek tyrinėtum, kaip vyksta klinikinė mirtis ir sugrįžimas, jokia įprasto ciklo sąmonė to suprasti negali. Tai ne tam, kad ką nors užgaučiau. Kalbu apie savybes. Turint sugrįžimo patirtį, iš ankstesnių savybių nebeliktų nieko.

Pats sugrįžimas dar kurį laiką tęsiasi. Kiek jis trunka ir kaip vyksta, kiekvienam būna savaip. Visiems skirtingai, be išimties.

Nebuvo dienos, kad tai būtų kur nors dingę ar išblėsę. Taip nebūna. Ir, manau, nebūna nė vienam iš sugrąžintųjų. Greičiau pasimirš kas kita, bet ne tai, kas jau yra neatskiriama mūsų pačių dalis.

Nesigailiu. Viskas buvo taip, kaip buvo. Matyt, kitaip ir nebuvo. Svarbiausia – žinoti, kur eiti ir kaip eiti. Kai to nežinai, štai tada žmonės ir palūžta.